Valgomasis: sėdint ant pasaulio krašto

Yra pasakymai – nors į pasaulio kraštą, sėdint ant pasaulio krašto.

O kur tas pasaulio kraštas?

Na jei gyventume, kokiame ten amžiuje… ? Na kuomet Kristupas Kolumbas, žiūrėdams į tolumoje pranykstančius laivus, pastebėjo, kad jie ne šiap sau išnyksta tolumoje, bet kaip ir grimzta – na jau tik burės tesimato, tik pačios viršutinės, mažosios burelės… Žemė apvali!

Ar iki tų gūdžių laikų, kuomet gyveno Kopernikas, Džordano Bruno ar Galilėjus. Kuris iš jų pirmasis suprato, kad Žemė ne tik apvali, bet ir „niekur nesilaiko“?

Jei būtume gyvenę anksčiau, būtume galėję surasti pasaulio kraštą – na ten, už to miško, už tos jūros ar kalnų, ar už horizonto.

Šiandien sunkiau, Žemė apvali – pasauli krašto nėra. Viskas.

Ar iš tiesų?

O jei mes visada stovime ar sėdime ant pasaulio krašto? Kiekvienas mūsų naujas žingsnis – tai tik pasaulio krašto pastūmimas, pratęsimas šiek tiek į priekį, šiek tiek aukštyn ar žemyn…

Pažiūrėkime puikaus valgomojo nuotrauką žemiau. Baltas stalas, baltos kėdės plonomis, metalinėmis kojelėmis, medinės grindys, du kabantys šviestuvai ir – po kojomis, šalia, žemiau – Niujorkas.

niujorko vaizdas siena baltas valgomojo komplektas

Pasaulio kraštas yra, ir kiekvienas jį gali atrasti.

Share

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *